Dar 1100 metais Anglijoje ir kitur Europoje buvo organizuojamos šunų kautynės su jaučiais ir meškomis. 1835 metais Didžiojoje Bitanijoje šunų kovos buvo uždraustos. Tačiau vis tiek išliko galimybė organizuoti šunų kautynes, kurios tapo pelningu verslu. Tuomet iškilo būtinybė sukurti idealų šuns tipą, kuris tiktų kautis ringe arba duobėje. Tai turėjo būti atletiškas, greitai atakuojantis ir vikriai sučiumpantis priešininką šuo. „Kovotojas“ turėjo pasitikėti savimi ir žūtbūtinai imtis valandų valandas, kad patenkintų šunų sporto aistruolius. Šuo privalėjo būti vikrus kaip terjeras ir narsus kaip buldogas. Todėl daugelyje vietovių kryžmino įvairiausius šunis, o Stafordšyro grafystės angliakasiai sukryžmino anglų buldogą su terjeru. Kovoms veisiami terjerai turėjo būti agresyvūs kitiems šunims, drąsūs, nejausti skausmo, noriai kautis, bet mylėti ir paklusti žmonėms.
Iš Didžiosios Britanijos į JAV amerikiečių Stafordšyro terjerai pateko 1870 m. ir kurį laiką vadinti Stafordšyro terjerais. Juos taip pat naudojo šunų kovoms.
1936 m. gegužės 23 d. įsteigtas amerikiečių Stafordšyro terjerų mėgėjų klubas atvėrė naują veislės istorijos puslapį. Tais pačiais metais veislę įregistravo bei standartą patvirtino Amerikos kinologų klubas (AKC).
Stubby
Pirmojo pasaulinio karo metais šie terjerai tapo labai populiarūs. Terjerų jėga, drąsa ir sumanumas užkariavo daugelio amerikiečių širdis. To meto spauda dažnai publikavo jų nuotraukas, karikatūras ir plakatus. Viename tokių plakatų puikuojasi įvairių veislių šunys, atstovavę Pirmojo pasaulinio karo šalis. Valstijoms atstovavo amerikiečių Stafordšyro terjerų protėvis bulterjeras, pavadintas amerikiečių bulterjeru. Vieną šių šunų Stubby vaizdavo ypač dažnai, jam už vokiečių šnipo sulaikymą netgi suteikė seržanto laipsnį. Jis taip pat gavo medalį už karių perspėjimą apie dujų atakas.